TRADICIJOS

Skautiškas laužas – tradicinis skautų renginys, susibūrimas prie tikro arba simbolinio laužo, kurio metu vyksta programa sudaryta iš dainų, šūkių, pasirodymų nejudrių žaidimų. Laužai gali vykti lauke ir patalpose, gali būti skirstomi į stovyklos atidarymo, uždarymo ir kitokius laužus.

Skautorama – skautiškas renginys, kurio metu įrengiamas tam tikras skaičius stotelių su skirtinga mokomąja veikla, žaidimais ar pokštais ar kitokia veikla, priklausanti nuo skautoramos pobūdžio. Nedidelės dalyvaujančių vaikų grupės užtrunka vienodą laiko intervalą (pvz. 10-15 min) kiekvienoje stotelėje eidamos ratu. Skautorama baigiasi kiekvienai grupelei apėjus visus punktus.

KLAIPĖDOS ATVADAVIMO DIENA Keliolika šimtmečių vokiečių išlaikytas lietuviškas Klaipėdos kraštas sukilėlių buvo atvaduotas 1923 m. sausio 15 d. ir prijungtas prie Didţiosios Lietuvos. Dėl savo etnografinių ribų, Klaipėdos kraštas buvo vadinamas Mažąja Lietuva, turėjusia net savo vėliavą (raudona, balta, žalia). Po Klaipėdos atvadavimo Lietuva atgavo savo vienintelį jūrų uostą - Klaipėdą, mūsų tautos langą ir duris į platųjį pasaulį. Ši diena yra labai svarbi lietuviams jūrų skautams-skautėms. Jūrų skautų-čių vienetai ją kasmet švenčia, ruošdami iškilmingus minėjimus ar bent iškilmingas sueigas. Kadangi tas atvadavimas neapsiėjo be sukilėlių aukų, - sueigose ar minėjimuose žuvusieji pagerbiami tylos minute. Sukilimo dalyviai kviečiami minėjimo garbės svečiais.

JŪRŲ SKAUTŲ GIMTADIENIS Pirmasis lietuvių jūrų skautų vienetas buvo įkurtas 1922 M. KOVO. MĖN. 12 D. Kaune, vienetui išaugus į L.K. Algimanto jūrų skautų laivą. Ši data laikoma LSB jūrų skautų šakos gimtadieniu, ją minint specialiomis sueigomis su atitinkama programa. Į gimtadienio minėjimą svečiais kviečiami jūrų skautų šakos kūrėjai, pirmojo vieneto nariai ir jūrų skautų vėliavų kūmai.

JŪRŲ SKAUČIŲ GIMTADIENIS Seserijos jūrų skaučių gimtadieniu laikoma 1936.11.16 d., nes tada buvo įsteigtas pirmasis jūrų skaučių vienetas Kaune, vėliau išaugęs į Birutės jūrų skaučių laivą. Ši data yra minima jūrų skaučių vienetuose iškilminga sueiga, į ją garbės viešniomis kviečiant Seserijos jūrų skaučių kūrėjas, pirmojo vieneto nares ir jūrų skaučių vėliavų kūmus.

ŽUVUSIŲ GELMĖSE PAGERBIMAS Prie šiaurinio Klaipėdos uosto molo 1933 m. liepos 15 d. sudužo jūrų skautų jachta "Budys". Ten nuskendo trys jūrų skautai. Vėliau Baltijos gelmėse žuvo du broliai nuplauti nuo uosto molo (1936 m.). Neptūnas į gelmes nusinešė ir du brolius Pamataičius Michigano ežere J.A.V. (1966 m.). Be abejo, yra ir daugiau žuvusių vandenų gelmėse, kurie čia nepaminėti. Visų jų pagerbimui jūrų skautai-ės kas metai liepos 15 d., ar kita artima data, išplaukia į vietinius vandenis ir su atitinkamomis apeigo-mis nuleidžia į vandenį vainiką.

JŪROS DIENA Ši diena buvo tradiciškai švenčiama Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietovėse prie vidaus vandenų, vasaros metu. Šią tradiciją išeivijoje tęsia jūrų skautai-ės, iškeldami Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, svarbą ir sužadindami lietuvių meilę, prisirišimą, pastangas Baltijos jūrai. Jūros Dienos programa vyksta prie vandens ir vandenyje. Ją gali sudaryti regatos, plaukimo lenktynės, laivų paradai, laivų karnavalai, vandens žaidimai, kitoks vandens sportas. Iškilmės, įžodžiai ant liepto ar laivo denio bei svečių paplukdinimas laiveliais ar laivais. Jūros Dieną geriausia užbaigti specialiu laužu ant vandens, ar prie vandens, su atitinkama programa ir raketomis. Jūros Diena tinka ir gelmėse žuvusių pagerbimui.

LIETUVOS PARTIZANŲ DIENA Šių pilkųjų didvyrių prisiminimas yra mums be galo brangus, nes jie žuvo, kovodami už laisvo žmogaus principus, už mūsų tautos ir Lietuvos valstybės laisvę. Žuvusių tarpe daug yra buvusių skautų, skaučių. Jie žuvo griežtai laikydamiesi savo duotų įžodžių, nesitraukdami iš kovos lauko. Partizanų pagerbimui skiriama viena diena stovykloje, ją praleidžiant rimtai ir susimąsčius. Šios dienos programa gali susidėti iš pamaidų, vyresniųjų ar kviestų asmenų pasakojimų apie pąrtizanus, jiems paminklų statymo, specialių dainų ir gedulingų apeigų atlikimo. Tam yra skiriamas ir vakarinis laužas su atitinkama programa.

izodzio davimas

ĮŽODŽIŲ DAVIMAS Jaunesnių jūrų skautų ir jūrų jaunių įžodis duodamas gamtoje, prie vandens ar salėje: Jūrų skautų-čių įžodis duodamas prie vandens arba ypatingai iškilmingomis progomis (Klaipėdos diena) salėje. Jūrų budžių ir gintarių įžodis duodamas ant jachtos denio nakties metu su atitinkamomis tradicijomis. Visi įžodţiai duodami prieš jūrų skautų-čių vėliavą ar didįjį vimpilą arba prieš Lietuvos trispalvę vėliavą. Prieš užrišant jūrų skautų kaklaraištį, jo galai sušlapinami vandenyje. Jei įžodis duodamas salėje, kaklaraiščiams sušlapinti vanduo atnešamas jūrų kriauklėje. Jūrų skautininkų-ių įžodis duodamas nakties metu ant jachtos denio su specialiomis ceremonijomis. Neturint plaukiojančių pastatų, jūrų budžių ar jūrų skautininkų įžodis duodamas ant uosto krantinės ar uosto molo.

VANDENS KELIONĖS Nuo lietuvių jūrų skautų įsikūrimo Klaipėdoje vandens zygis baidaremisjūrinės kelionės virto jūrų skautų tradicija, jas atliekant ir vidaus vandenyse (upėse ir eţeruose). Ši tradicija išgarsino jūrų skautų vardą, atnešė didelį visuomenės prielankumą jūrų skautų veiklai ir įprasmino mūsų veiklą, reprezentuojant Lietuvos valstybę bei tautiškumą. Ši tradicija tęsiama ir skautaujant mums įvairiuose kraštuose, dalyvaujant burlaivių: baidarių ar kanojų regatose, garsinant lietuvių jūrų skautų ir Lietuvos vardą. Kad tokiais atvejais galėtume tinkamai pasirodyti, reikalinga sezono metu padaryti kuo daugiau vandens kelionių, buriuojant ar irkluojant. Kadangi visos vandens kelionės turi būti saugios ir malonios, reikalinga joms turėti tinkamas priemones, tinkamą aprangą, tinkamą planavimą ir, svarbiausia, tinkamas saugumo - gelbėjimosi priemones. Varžybose su kitataučiais reikia stengtis pasiekti laimėjimo ir jį panaudoti Lietuvos bei lietuvių tautos garsinimui.

Skautiškų minėjimų ir švenčių ruošimas

Skautai įvairiomis progomis ruošia minėjimus. Jų yra kelių rūšių:

a) Vieši minėjimai – ruošiami skautų, bet juose dalyvauja ir skautų tėvai bei pažįstami.

b) Ypatingi skautų minėjimai – juose dalyvauja tik skautai, nes svečiams nėra specialios ar jiems įdomios programos.

c) Proginį ar trumpą minėjimą skautai gali atlikti paprastoje sueigoje užsiėmimo metu ar iškyloje.

Kiekvienas skautų ruošiamas minėjimas paprastai turi šias sudedamąsias dalis:

I. Prisiminimas – minėtino dalyko papasakojimas, išaiškinimas.

II. Pagerbimas – įvertinimas, pagrindinės minties išreiškimas.

III. Pritaikymas ateičiai – išvados minėjimo dalyviams.

Užsiėmime minėjimas gali būti labai trumpas, keliais sakiniais išreiškiama, kas minima. Po to pritaikoma skautui, kad jis suprastų ir žinotų, ką tai reiškia jam. Ir gale pasiūloma, kaip tai gali būti pritaikoma ateičiai. Minėjimas gali būti atliktas įvairiai: pašnekesiais, žaidimais, dainomis, parodėlėmis, deklamacijomis, skaitymais, maldomis, demonstracijomis. Minėjimus ir iškilmingas sueigas gali pravesti vieneto vadovas ar specialiai tai progai pasiruošęs skautas. Jei minėjimas ilgesnis jo vedėjai gali keistis, nes keitimasis suteikia galimybę daugeliui prisidėti prie programos ir ją papildyti. Minėjimo vedėjas turi mokėti

• sudominti dalyvius,

• išjudinti ir įtraukti dalyvaujančius,

• suderinti visą programą, atskiras jos dalis sujungti į visumą,

• sklandžiai pravesti programą

• prasmingai užbaigti.

Minėjimo programoje gali būti ir kitų skautiškų dalykų, tam tikrų apeigų: rikiuotė, vėliavų ceremonialai, informacija skautams ir svečiams.

Trukmė – minėjimas su svečiais gali trukti 60-90 min., iškilmingas minėjimas tik skautams ir artimiesiems, jų bičiuliams 60-75 min., o minėjimas sueigose kur kas trumpesnis 5-15 minučių.

Vieta – paprastai didesni minėjimai vyksta patalpose, ypač jei dalyvauja svečių. Jei dalyvauja tik skautai, minėjimą lengva pravesti ir lauke, kai oras geras ir aplinka tinkama.

Keletas minčių minėjimams

Šv. Jurgis – balandžio 23 d. skautų globėjas. Minėjimo metu galima pavaizduoti slibino nugalėjimą, suruošti Šv. Jurgio paveikslų parodėlę, surasti specialią šio šventojo maldelę, papasakoti, kaip šį šventąjį gerbia lietuviai.

Motinos diena – pirmasis gegužės sekmadienis. Kiekvienas pagerbia savo motiną ir senelę ar kitą sau artimą kaip motiną moterį apsilankymu, gėlėmis, kokia nors malonia smulkmena. Organizuotai galima visas motinas pagerbti gėlėmis, tinkama programėle, deklamacijomis, vaišėmis. Skautai galėtų atkreipti dėmesį į tautai nusipelniusias motinas (partizanų, savanorių ir kt.).

Lietuvių skautų organizacijos sukaktis – supažindinti su Lietuvių skautybės istorija, pagerbti jos įkūrėją Petrą Jurgėlą, surengti skautišką parodą, padainuoti skautiškų dainų.

Lietuvos kariuomenės šventė – lapkričio 23 d. papasakoti šiek tiek istorijos prisiminti didingiausias lietuvių kovas, pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę, paminėti partizanus. Galima suruošti vaizdų ar fotografijų parodėlę, į minėjimą pakviesti savanorių, buvusių karių arba šaulių, kad ką nors papasakotų.

Lietuvos nepriklausomybės šventė – vasario 16 d. nors skautai bendrai jungiasi į viešus minėjimus, atskiri vienetai gali suruošti savo minėjimą: papasakoti, kaip Lietuva atgavo savo laisvę, ką reiškia laisvas gyvenimas savoje valstybėje, surengti parodėlę iš to laikmečio vaizdų ar fotografijų, pašto ženklų, pinigų atvaizdų ir pan.

Laužo pravedimas

• Laužo programa ruošiama iš anksto, tiksliai planuojant laiką minutėmis (pvz.: kiek kokia daina užima laiko, kas atlieka, dainų seka).

• Laužui medžiaga - malkos ruošiamos taip pat iš anksto, skiriant už tai atsakingus žmones. Kambaryje tai pat galima organizuoti laužo imitaciją: atsineškite malkų ir padarykite dekoratyvinį „lauželį“, taip pat galima uždegti daug žvakių aplink kurias ir susėsite..aišku tai organizuojant kambaryje turėkite omenyje, kad labai judriems žaidimams gali neužtekti vietos.

• Turėtų būti paskirtas vienas pastovus laužavedys, kuris „Laužo“ x programos daliai gali skirti kitą laužavedį. Programą gali dalintis keli laužavedžiai, pvz.: vienas atsakingas už dainas, kitas už šūkius, žaidimus, tačiau bendro vakaro programos viziją turėtų numatyti vienas asmuo.

• Laužo krovimo būdas priklauso nuo progos (pvz.: atidarymo ar uždarymo proga galima krauti „Šulinį“, tačiau reiktų vengti pionieriško laužo ( kai pagaliai sustatomi stačiai r suremiami tik viršūnėmis), kadangi jis yra labai nepatvarus ir kelia pavojų vaikų saugumui.

• Reikia numatyti susodinimo vietas t.y. gali būti ant šlaito, tai visi gerai galės matyti vedančiuosius ir programą. Reiktų apsodinti 3 laužo puses, o vieną palikti kaip sceną, nes vedantiesiems tai gali labai trukdyti.

• „ Laužo“ programa taip pat sudaroma pagal progą, šventę ir pan. Labai didelėse stovyklose bendra „Laužo“ programa praktikuojama tik stovyklų uždarymo ir atidarymo metu, kitais atvejais daromos atskiros kraštų ar vienetų programos. „Laužo“ programos nereikėtų daryti kiekvieną vakarą.

• Didelė dalis dainų parenkamos tik tos, kurias žino dauguma. Galima bandyti išdalyti dainos žodžius, tačiau visada išlieka tikimybė, kad neįskaitys žodžių, pames, visiems neužteks, ar skaitant nežinomą tekstą, nesugebės jo išdainuoti neatsiliekant nuo takto. Tad būtų patartina rinkti dainas, kurių žodžiai dažnai kartojasi ir mokytis vietoje, ar mokytis stovyklos metu. Visiškai nežinomą dainą gali dainuoti tik tada, kai laužavedys labai gerai ją moka, kai daina tinka į programos nuotaiką, kai laužavedžio balsas yra pakankamai stiprus, kad visi jį galėtų girdėti. Tačiau ir šiuo atveju turėtų būti ne daugiau 2 dainų.

• Laužo programa susideda iš 3 dalių: pradžia, vidurys, pabaiga. Pradžia turi būti gyva ir uždeganti, įtraukianti visus į bendrą laužo programą pvz.: daina apie lauželį. Vidurys: tai dainos, šokiai, žaidimai, vaidinimai, šūkiai. Paprastai tai yra linksma ir gyva, nebent tai būtų laužas Sausio 13-osios dienos proga ir pan. Pabaiga visada yra ramesnė ir liūdnesnė, tikslu vaikus nuraminti ir paruošti nakties poilsiui.

• Laužo programa paprastai gali būti pradedama apie 20.00-21.00 val., o baigiama apie 22.00-23.00. Po laužo programos einama miegoti.

• Skautiški laužai paprastai pasižymi skautiškomis, ar liaudiškomis dainomis (o ne pop dainų rinkiniu), ir tuo kad dainos būna orientuotos į platesnę publiką: t.y. vienos dainos vyresniems, o kitos jaunesniems, nes negalima ignoruoti skirtingo amžiaus dalyvių.

• Laužai gali būti teminiai pvz.: Joninių, liaudiški, kalėdiniai patriotiški ir pan. Patriotiško laužo programą sudaro lietuvių liaudies dainos, kurios apdainuojama mirusius, Lietuvos grožį, ilgesį, jos susijusios su istorija.

• Siūloma programos kompozicija: 3-4 dainos, vaidinimas, žaidimas, 2 dainos ir t.t. Po kiekvienos dainos, vaidinimo seka šūkiai.

• šiaip susipažinti ir smagiai leisti laiką virtualioje erdvėje

Jūreivių ir buriuotojų tradicijos

Įvairios jūrinės tradicijos lengvai plito iš sudegs. Renčiant laivo griaučius, pameistriai taip ir uosto į uostą tarp įvairių kraštų jūreivių ir pasidarė dairydavosi keleto „blogai padėtų“ rąstų, nes buvo tarptautinėmis. Dalies senųjų jūrinių tradicijų tikima, kad detalės iš vogtos medienos padidins jūreiviai ir šiandien laikosi. Taip pat dalis jūrinių laivo greitį (laivas lėks iš gėdos). Statant į vietą tradicijų buvo pritaikytos jūrų skautų veiklai ir fokstiebį, po juo pakišdavo auksinį pinigą. Šis šiandien galite su jomis susipažinti apsilankę jūrų turėdavęs atnešti laivui sėkmę, o jo savininkui – skautų stovyklose ar kituose renginiuose. Tad padorų pelną. Naujai pastatytas laivas būdavo kokios tos jūrinės tradicijos ir kaip kai kurios iš jų puošiamas raudona spalva – ji apsaugo nuo siejasi su jūrų skautų tradicijomis, susipažinsime raganų bei tamsiųjų jėgų. Pirmoji vinis taip pat šioje straipsnių serijoje. būdavo kalama per raudono audeklo skiautę. Burlaivių priekyje, po bušpritu, pritvirtinamas galeonas – pusnuogės moters skulptūra su būtinai atmerktomis akimis. Buvo tikima, kad ji nuramina jūrą. Kita skulptūra (vieno iš dievų arba kokio nors šventojo) buvo tvirtinama prie grotstiebio. Priglaudęs ausį prie baigiamo statyti laivo šono būsimasis savininkas stengdavosi išgirsti tylų poškėjimą. Tai ženklas, kad laive įsikūręs gerasis jūrų gnomas. Tokį laivą lydės sėkmė iki paskutinio uosto, o jei bus lemta laivui nuskęsti – tai gnomas perspės įgulą šokdamas pirmasis nuo bušprito į putojančias bangas ir paskui save nusivesdamavisas laivo žiurkes. Naktimis (kad nemaišytų smalsūs jūreiviai) gnomas išlįsdavo iš po brašpylio (ten jis gyvendavo), įsliūkindavo į dailidės dirbtuvę Senosios jūrinės tradicijos ir tyliai poškėdavo meistraudamas. Dėl to vėliau Senovėje būta žiaurių ir kruvinų laivo jūreiviai gnomą praminė Bilduku arba Kanapium – krikštynų. Graikai naujo laivo bortą šlakstydavo nes dienomis šis kamšydavo kanapes sunkiai avino krauju, vėliau Poseidonas „prašydavęs“ prieinamose vietose tarp lentų. Seni jūreiviai poros jaučių. Romėnai šventindavo belaisvių piratų pagąsdindavo naujuosius, kad bildukas labia krauju. Finikiečiai savo dievui Jamui tam reikalui nemėgsta tinginių bei apsileidėlių ir juos žudydavo gražias belaisves. Tokių papročių būta ir persekiodavęs krėsdamas išdaigas, o jei šie kitose senovės Rytų tautose. Jų laikėsi ir karingieji nepaisydavo perspėjimų – ramiu oru „nukrisdavo“ normanai. Tik ankstyvaisiais viduramžiais laivų nuo rėjos, be jokios priežasties paslysdavo ant statytojai vėl pradėjo aukoti gyvulių kraują, kurį denio ir išsisukdavo koją arba neaiškiu būdu vėliau pakeitė raudonu vynu, jį pildami ant denio iš iškrisdavo už borto. Šiandien bildukas yra tapęs odinių vynmaišių. IV amžiuje Olandijoje ir Anglijoje laivo dvasia (dūšele), kuri prižiūri, kad išliktų vyną pildavo iš sidabrinių indų, kuriuos, pagarba laivui, įgulai ir pačiam sau. saliutuodami iš pabūklų, paaukodavo jūrai. Burlaivio statymas. Statant laivą į jo korpusą dėdavo tam tikro medžio gabaliukų tikėdami, kad burlaivis taps saugesnis ir jo neapsės piktosios dvasios. Taip pat įdėdavo šiek tiek kaštono medžio, kuris turėdavęs priduoti burlaiviui greičio. Nenaudodavo drebulės, nes tikėta, kad iš to medžio buvo padirbtas kryžius Kristui. Būsimo laivo savininkas stebėjo, kad ruošiant kilį meistro

JŪRINĖS TRADICIJOS Butelio daužymas į naujai pastatyto laivo Garbingos burlaivio vietos. Svečiai laive bortą buvo žinomas jau etruskų, šumerų, senovės priimami bei sodinami dešinėje pusėje, kuri egiptiečių ir asirų. Dailidėms baigus darbą būdavo jachtoje laikoma garbingesne. Įgula sulipa pro kviečiamas dievo (dievų) atstovas žemėje – kairįjį bortą ir rikiuojasi kairėje pusėje. Patogiausias aukščiausiojo rango žynys, kuris giedodamas vairagalio patalpas užimdavo kapitonas ir visa ritualines giesmes žiūrėdavo, kad būtų gausiai ir vyresnybė, o jūreivių kubrikas buvo forpike (tamsi, pagal taisykles aukojama. Buvo tikima, kad už žema trikampė patalpa priekyje po baku). gausias aukas dievai apsaugos laivą nuo audrų, Burlaivyje tai būdavo prasčiausia bei drėgniausia seklumų bei piratų. Europoje į naujo laivo bortą patalpa, kurią vadindavo „akimi“. daužyti butelius pradėta apie 1700 metus. Tai darydavo tik vyrai – laivų statyklų savininkai, Jūrų skautai į stovykloje esantį denį taip pat, kapitonai. Neretai ir šampanas pakeičiamas kitu kaip ir laivo įgula, įeina pro kairiajame borte esantį skysčiu – lietaus vandeniu, kokoso pienu, brazilai lieptelį. Tuo tarpu dešiniojo borto liepteliu į laivo apipila laivą apelsinų sultimis, iraniečiai – denį įeina tik garbingiausi stovyklos svečiai. mineraliniu vandeniu iš gimtųjų šaltinių. Saudo Arabijos tanklaivis buvo apšlakstytas iš Mekos Dvigubas saliutas. Senovėje burlaiviai prie atvežtu vandeniu. Būna sudaužomas butelis su didžiojo stiebo turėjo savo globėjo, šventojo, žibalu, ananasų sultimis, į ledlaužio bortą – butelis statulėlę. Jūrininkai, užlipę ant denio, pirmiausia su arkties vandeniu, į žvejybos tralerio bortą – nusilenkdavo statulėlei, o antrą kartą saliutuodavo žuvies taukų buteliukas. laivo vėliavai. Nuo tų dienų ir atsirado dvigubas saliutas. Šiais laikas ši tradicija išliko tik karo laivuose, bet pirmasis saliutas skirtas laivo vėliavai, o antrasis – kapitonui. Jei vėliava nepakelta – saliutuojama tik vieną kartą.

Jūrų skautai, paprašę leidimo įeiti į laivo denį, taip pat pagal šią seną tradiciją saliutuoja dvigubu saliutu.

Tradicijos perplaukiant pusiaują. Šiai šventei pradedama ruoštis dar tolokai iki pusiaujo. Tarp įgulos narių parenkamas Neptūnas (po kapitono pats tvirčiausias, protingiausias, išradingiausias įgulos narys), po to išrenkama jo svita: žvaigždėskaitis, asmens sargyba, undinės, velniai, daktaras, barzdaskutys ir kaušininkas, kuris pilsto šventės dalyviams romą. Perplaukus pusiaują pasirodo Neptūnas su savo palyda. Kapitonas su Švilpavimas ir vėjo prišaukimas. Lygiai kaip komanda privalo raportuoti, kur ir kodėl plaukia, krikščionys mokė netarti Viešpaties vardo be bei prašyti leidimo plaukti toliau. Kapitonui reikalo, taip ir senas jūrininkas bemat užčiaupdavo įteikiamas ekvatoriaus raktas, o plaukiančius per burną naujokui, kai šis mėgindavo užvesti kalbą pusiaują pirmą kartą – krikštija (išmaudo kubile ir apie vėją – ko gero ims ir nustos pūtęs nuo suteikia patepimą, o krikštijamieji turi dainuoti ir geltonsnapio plepalų. Garsus švilpavimas prišaukia šokti). Krikščionys, negalėdami išstumti šios nepalankų vėją ir nelaimes. Tačiau esant visiškam tradicijos, sugalvojo ir papildė jas religinėmis štiliui švelnus švilptelėjimas gali „prikelti“ vėją. giesmėmis, velniais ir mistinėmis jūrų būtybėmis. Garsiai švilpauti gali tik tie, kurie apiplaukė Horną, Perplaukus išduodamas pusiaujo perplaukimo taip pat jiems leidžiama kairėje ausyje nešioti pažymėjimas. Pirmoji rašytinė žinia apie šią seną apvalų auskarą. Vėją prišaukia stiebo ir vantų geografinio pusiaujo tradiciją užrašyta 1529 krapštymas (jauniausias įgulos narys turi „kutenti“ metais. Tada pusiaujo valdovas į riterius pakėlė stiebo apačią), kortų kaladės nuo bušprito prancūzų burlaivio jūreivius. Vėliau Jo Didenybė išmetimas vandenin į tą pusę, iš kurios laukiama Neptūnas pasirodė 1752 m. Prūsų laive. vėjo. Taip pat galima į stiebą įbesti peilį. Dar kituose burlaiviuose vėjas būdavo laikomas maišuose su trim mazgais. Norint švelnaus vėjelio – atrišamas pirmasis mazgas, o stipraus – visi trys: Trys juostelės. Admirolas Nelsonas, tada pakilęs vėjas atnešdavo priešams uraganą. norėdamas pagerbti su juo didžiausiuose mūšiuose dalyvavusius ir žuvusius jūreivius, po Nenustebkite, jei išplaukę ramią dieną su kiekvieno mūšio liepdavo užsirišti ir nešioti ant jūrų skautais pastebėsite, kad ir jie mėgsta apykaklės ir rankogalių po vieną baltą juostelę. „pakasyti“ stiebą, galbūt ir jums patiems tai teks Trafalgaro mūšis Nelsonui buvo trečias... išbandyti. Kliošinės kelnės. Platėjančios kelnės buvo Laidotuvės laive. Laivo vėliava pakelta iki labai patogios pasiraitoti ir įšokus į vandenį pusės (keliant, vėliava ar vimpilas iškeliamas į pritraukti–nustumti šliupkę (mažą valtelę stiebo viršūnę ir po to nuleidžiamas komandai iškelti į sausumą). pusiaustiebin). Mirusysis nuleidžiamas į jūrą išilgai laivo skersmeniui, o burių siuvėjui, pasiuvusiam O kokia jūrų skautų apranga? Joje taip pat paskutinės kelionės maišą, turi būti kaip nors tradiciškai vyrauja mėlyna, juoda ir balta spalvos. atlyginama. Denyje neturi būti ašarų dėl Ir ne veltui jūrų skautų (mėlyni) ir patyrusių jūrų mirusiojo, nes tikima, kad šis, pavirtęs žuvėdra, skautų (juodi) kaklaraiščiai papuošti trimis skraido ratus aplink laivą ir žiūri, kaip baltomis juostelėmis. atsisveikinama su jo kūnu. Kūnui palietus vandenį – šis vėliau pavirsta į delfiną. Tai tik dalis jūrinių tradicijų, su kuriomis verta susipažinti ne tik jūrų skautams, tad laukite Apranga. Tradicinės jūreiviškos aprangos tęsinio! spalvos – mėlyna (jūros), balta (tikėjimo), juoda (žemės) ir smėlio spalvos, vėliau atsirado raudona Paruošė gilv. j. psktn. gint. Eglė Paulauskaitė (atbaidanti raganas bei tamsiąsias jėgas) bei Šaltiniai: Bronius Juodelis. Jūrinis skautavimas. –1975. geltona (saulės) spalvos. Jūrinių terminų žodynėlis Fokstiebis ir grotstiebis – jei burlaivis turi tik vieną stiebą, jis vadinamas grotstiebiu. Jei burlaivis turi du stiebus, tada skiriama pagal tai, kuris iš jų yra aukštesnis. Jei pirmasis yra žemesnis už antrąjį arba abu lygūs, tai pirmasis vadinamas fokstiebiu, o antrasis grotstiebiu. Jei pirmasis aukštesnis už antrąjį, tai pirmasis – grotstiebis, antrasis – bezanstiebis. Jei burlaivis tristiebis ar turi daugiau stiebų, tai pirmasis vadinamas fokstiebiu, antrasis ir visi kiti iki paskutiniojo (jei yra daugiau) – grotstiebiais, paskutinysis – bezanstiebiu. Bušpritas – burlaivio priekio įstrižas stiebas burėms iškišti, kad pagerėtų laivo manevrinės savybės. Brašpylis – veleninis lyno suktuvas inkarui Kaklaraištis. Prakaitui nusivalyti būdavo pakelti, laivui prišvartuoti. naudojamos skarelės. Tobulėjant burlaiviams, Rėja – laivo stiebo skersinis. mažėjo ir prakaito – todėl skareles pakeitė Kubrikas – jūreivių gyvenamoji patalpa kaklaraiščiai, o po Trafalgaro mūšio 1805 m. laive. admirolui Nelsonui atminti anglų jūreiviai Forpikas – tamsi, žema, trikampė patalpa kaklaraiščius nudažė juodai. Ši tradicija išplito. laivo priekyje po baku. Vantai – laivo stačiojo takelažo įranga, Plačios apykaklės. Dėl retos plaukų tvirtinanti prie bortų stiebus. priežiūros bei kirpėjo (kaip nereikalingo įgulos nario laive) stygiaus, plaukai būdavo labia riebaluoti ir ilgi – dėl to tepdavo marškinius. Kaip sprendimas šiai problemai spręsti buvo sugalvotos plačios nusegamos apykaklės, kurias prieš išlipdami į uostą jūreiviai pasikeisdavo.

Informacija paruošta naudojantis šiomis internetinėmis svetainėmis:

  • www.lietuvosjuruskautija.lt
  • www.scout.org
  • www.skautai.lt
  • www.scout.lt
  • www.skau.tai.lt
  • www.skautai.lt/_oro_skautai
  • www.zso.visiems.lt
  • www.akademikai.lt
  • ttp://scouts.tts.lt

 

 

Atnaujinta: Sekmadienis, 2012 liepos 22 12:21
Paskelbta: Pirmadienis, 2011 lapkričio 28 12:57

Papildoma informacija